Lietuvos muzikos istorijai reikšmingą Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ inicijuotą projektą „Aš ir Mikas“ (projekto vadovė Zita Bružaitė), skirtą kompozitoriaus Miko Petrausko 150-osioms gimimo metinėms, spalio 29 d. vainikavo operetės „Šventoji naktis“ premjera Kauno Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. Apie tai rašo muzikos.antena.lt
AUŠRA STRAZDAITĖ-ZIBERKIENĖ. LAIŠKAI IŠ KAUNO. TRIŪBOS TRIŪBUOKIT! ARBA ŠIMTAS PENKIASDEŠIMT ŽVAKUČIŲ ANT MIKO PETRAUSKO TORTO
Tai galėtų būti pasakojimas apie vazą, seniai, labai seniai dovanotą tolimos giminaitės iš Amerikos. Ne visai mūsišką, o ir tetulė tik iš nuotraukų matyta. Vaza, ilgus metus stovėjusi indaujos gilumoje, į šviesą ištraukta tik prisiminus tetulės jubiliejų. Įvyko stebuklas, nes paaiškėjo, kad pažvelgus į ją šviesiomis akimis, pajutus teisinga širdimi, nušveitus įgudusiomis rankomis, ji yra tiesiog stulbinančio grožio! Net tas keistas jausmelis širdį pakrapštė – negi mes visus tuos metus ją turėjom? Tiek metų leidom, kad žvilgsniui užkliuvus tepagalvotume – mažai pažįstamos tetulės iš Amerikos dovana.
Sakai, kad per ironiška Miką Petrauską vadinti tetule iš Amerikos? O kas jis mums, Lietuvos lietuviams ir ypač kauniečiams? Jo ir brolio vardais pavadintas vienas iš Kauno miesto muziejaus skyrių, viena scenos menų mokykla, miesto sode, prie Kauno valstybinio muzikinio teatro, stovi biustas. Jeigu staiga gatvėje pradėčiau klausinėti kas jis toks arba atvirkščiai – prašyčiau nurodyti „Birutės“, „Eglės“ ar dainų autorių – kažin ar daugelis baksteltų į M. Petrauską. Jo net nėra tarp kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus penkiolikos kompozitorių, kurie „yra istoriškai svarbi lietuviškos muzikos savasties dalis, jau nebesusieta nei su pavieniais vertinimais, nei su politiniais vėjais ar stilių madomis.“ Va brolis Kipras – tikrai Kauno žmogus! Operos tėvas, legendinis šaunuolis, dainavęs, šaudęs, automobiliu aplink Lietuvą lakstęs, net savo vardo gatvę turi. Yra apie ką kalbėti! O Mikas trumpai Kaune gyveno, tik pavieniais apsilankymais pagerbdavo ir senatvės metus praleisti nutarė.
Tačiau kad ir ką bekalbėtume – kultūrinį gyvenimą reguliuoja jubiliejai. Mirusiuosius menininkus prisimename tik ties labai apvaliomis – šimto, pusantro šimto, dviejų šimtų metų – sukaktimis. Visuotinę meilę ir pagarbą jiems išreikšti tuomet paprasčiau: padarom konferenciją, išleidžiam knygą, gal kokį kūrinį atliekam. Kitomis, ne jubiliejinėmis datomis, tai gal ir rėmimo negautume. O tada – vėl į lentyną kitiems penkiasdešimčiai metų. Ir dar klausimas – kam mes tai darome? Juk akivaizdu – nei mes mokomės iš savo istorijos, nei ja didžiuojamės. Bet bent jau bandome su ja susigyventi, kartais.
Turiu Tau pasakyti, kad spalio 29-osios vakarą širdyje maišėsi visokie jausmai. Vidinis skeptikas abejojo dėl paties kūrinio, vidinis smalsuolis nekantravo išgirsti naują kūrinio redakciją. Juk tai tik tetulės iš Amerikos dovanota vaza, kas ten gali būti gero ar gražaus? Ir vos ne nuo pirmųjų vokalinio ansamblio ir pučiamųjų orkestro akordų apėmęs šiurpas ir džiugus pasididžiavimas nepaleido iki pabaigos. Tereikėjo tą seną vazą nušveisti įgudusiomis rankomis!
Mano čia minima vaza – M. Petrausko operetė „Šventoji naktis“, ko gero, niekada iki šiol neatlikta Lietuvoje! Regis, prieinama: gaidų galima rasti ne tik muziejuose, bet ir bibliotekose. M. Petrauskui nebūdingai – religinio turinio. Bet jau daugiau nei trisdešimt metų mes laisvi kalbėti ir atlikti ką norim – religinio ar išeiviško. Drąsiai pavadinta operete, nors pagal turinį – nereikalaujanti vaidybos kalėdinė oratorija. Tereikėjo drąsos ir įgudusių rankų, kuriomis tapo koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ ir jos meno ir kultūros projektų vadovė, kompozitorė Zita Bružaitė. Šiuos metus nutarę praleisti su M. Petrausko muzika, „Kauno santakos“ kolektyvai – Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“ ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ – inicijavo projektą „Aš ir Mikas“ ir, bendradarbiaudami su Kauno miesto muziejumi, atgimdė dvi operetes – „Girių karalius“ ir „Šventoji naktis“ (su ansambliu „Acusto“, kurio meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas) bei parengė dainų ir operečių ištraukų kaleidoskopą.
Lietingą savaitgalio vakarą piktokai svarsčiau, kad kauniečiai apie lietuvišką arba šiuolaikinę muziką prisimena, kai Kaune ateina tamsios ir šlapios rudens dienos. Pilnas paketas, taip sakant: cepelinis dangus, dulksna, ilgi vakarai, sustirę rankos ir liūdna mūsų muzika. O tada – pilnutėlė Kauno Šv. Archangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, nuo pirmų „Ąžuolyno“ ir „Acusto“ akordų žadą atėmęs grožis ir didybė, kūrinys, kurį girdėjau vienu atsikvėpimu. Vis dar galvoje prasuku atskirus numerius, kurie galėtų tapti tiek koncertinės, tiek liturginės programos dalimi. Ši operetė – kalėdinė oratorija – tiesiog privalo skambėti Kalėdų laikotarpiu!
Jeigu pažvelgtume į 1913 m. sukurtos ir 1916 m. išleistos operetės klavyrą, rastume įdomios ir smagios informacijos. Leidėjas – Amerikos lietuvių Romos katalikų vargonininkų sąjunga, kurios knygyne arba valdyboje galima „samdyti“ orkestruotę. Statymas „ant scenos“ be leidimo, be abejo, uždraustas. Libreto autorius – nežinomas. Lietuvių ir lotynų kalbomis dainuojamoje operetėje pasakojamas Išganytojo gimimas. Trijų veiksmų operetėje veikia angelai ir velniai, geri ir pikti žmonės: Erodas, jo adjutantas Cigals, Angelas, karaliai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, piemenys, Mirtis, Kainas, Jepas ir kiti. Pirmame veiksme vakaro maldas kalba senukas ir piemenys, kurie gieda giesmes, besidžiaugdami mergelės gimdomu sūnumi. Tuomet pasirodęs Angelas juos kviečia ateiti ir pagarbinti Dievą. Antrame veiksme veikia Erodas, Cigals, Kareiviai, tarnai ir velnias. Erodas jaudinasi dėl savo sosto, jo adjutantas ragina jį nesijaudinti ir nugalėti visus priešus, o kareiviai žada bet kurį valdovo priešą „kraujuose išplukdyti“. Ką šioje kompanijoje veikia Velnias? Jis šoka ir dainuoja, nes Erodas, apgavęs mirtį, jam – Velniui – tarnauja. „Mudu eisiva, dainuosiva ir pekloja dejuosiva“ – žada Velnias ir verčia Erodą keliais aplink vaikščioti. Trečiame veiksme vėl grįžtama į Kūdikėlio gimimo sceną. Čia kartu su Senuku, piemenimis ir Angelu jau yra trys karaliai ir angelų choras. Senukas su piemenimis šlovina Dievą giesme „Gloria“, skubinasi į prakartėlę ir ten, ant kelių parpuolę, šlovina kūdikėlį ir groja (gaidose nurodoma, kad piemenys groja birbynėmis)! Trys karaliai taip pat pašlovina Kūdikį ir Dievo gailestingumą. Finale Angelas laimina atėjusius į Betliejų, perspėja karalius vengti Erodo. Pabaigoje visi džiaugiasi ir šlovina Dievą. Šiame pastatyme (o tiksliau – premjeroje Lietuvoje) solinius vaidmenis dainavo ansamblio „Acusto“ nariai Giedrius Pruskus (Senukas ir Erodas), Laurynas Viliušis (Cigals), Jonas Lamauskas (Velnias), Rūta Skučienė (Angelas). Įspūdingi pasirodymai! Visas ansamblis, be abejo, buvo ir piemenys, ir kareiviai, ir angelai, ir Dievas mato, kaip nuostabiai jų balsai užpildė visą bažnyčios erdvę! Ir kaip teisingai ši muzika skambėjo grojant pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas“, kurio vyr. dirigentas Giedrius Vaznys parengė instrumentuotę orkestrui. Tyri ir galingi pučiamųjų akordai, subtiliai, bet galingai skambantys mušamieji, itin taikliai įkomponuoti fortepijono garsai.
Dar iki išgirstant gyvą atlikimą, tik pavarčius gaidas, galima pagalvoti, kad tai – visai nereliginis kūrinys. Ypač dėl antros dalies, nes ten juk Velnias šoka ir dainuoja, Erodas paskui jį šliaužioja. Bet išgirdus aišku, kad tai – ne operetė. Ne tik dėl nereikalingos vaidybos (nors aš aiškiai mačiau, kaip keitėsi G. Prunskaus ir J. Lamausko veidai „persirengiant“ Erodu ir Velniu), bet dėl religinio-liturginio teksto chorų ir arijų gausos, nusveriančios antrąją, Erodo rūmų, dalį.
Čia norisi diskutuoti apie religines temas M. Petrausko kūryboje. Tiesiastuburis buvo šis kompozitorius, chorų organizatorius, dainininkas, vargonininku buvęs jaunystėje, kaip ir daugelis mūsų Didžiųjų. Toks būdavo įprastas muzikalaus jaunuolio kelias tuo metu. Muzikos studentai, šiandien savo karjeras pradėdami kukliais vargonininkais, tiesiog tęsia šią tradiciją. Bet kiek iš tiesų religijos buvo M. Petrausko gyvenime? Buvo socializmo (ir dėkui Dievui jam neteko pamatyti, kaip atrodo sovietinis socializmas), buvo blaivybės, buvo griežtumo sau ir kitiems, o daugiausiai – sveiko žmogiškumo. Visi jo sceniniai kūriniai moralūs, pamokantys, išlaikantys balansą tarp smagumo, gyvenimo vertybių ir lietuvybės puoselėjimo – to, ko taip reikėjo išeiviams. Na, o jeigu ieškotume kiek M. Petrausko gyvenime buvo velniavos ir atsiverstume operetę „Velnias išradėjas“, rastume perspėjimą apie alkoholio žalą – nes darbštų, blaivą artoją sunkiau sugundyti, o su degtine – jau lengviau. Ir apie tai – smagios, lengvai įsimenamos muzikos fone, maršo ar valso ritmu.
„Komedija prieinamesnė, taigi ją reikia pas mus tuom tarpu ir auklėt. Laikui slenkant – suteikt ir sunkesnį peną, bet tą sunkųjį valgį duot retai.“ – Juozui Otui Sirvydui 1910 m. rašė M. Petrauskas. O apie M. Petrauską kalbinta Z. Bružaitė prideda: „Kas anuomet buvo aktualu ir labai laukiama, šiandien gali pasirodyti keistai, tačiau ir tame keistume atpažinsime per amžius nekintančias žmogiškąsias ydas, kurios šiandien atspindimos kitomis priemonėmis, kitokiu naratyvu.“
M. Petrauskas mums visuomet išliks pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autoriumi, lietuviškos konservatorijos JAV ir daugybės chorų įkūrėju, pirmojo muzikos leksikografijos žodyno autoriumi. „Kultūriška tik toji tauta turi tiesą save vadinti, kuri turi savo meną. Menas – gi pats veikia kulturiškam ir morališkam draugijos pakėlimui. Ar galima tad muziką pavadinti tik tuščiu žaislu?! Niekuomet! Abelnai menas ir ypatingai muzika vienas iš dalykų, kurie labai tankiai suteikia didelę laimę žmonių gyvenime.“ – rašė M. Petrauskas knygelės „Iš muzikos srities“ (Čikaga, 1909) prakalboje. O prieš šimtą metų, straipsnyje „Mūsų muzikos kūryba“ (Kūrybos keliais, 1923) Juozas Žilevičius apie M. Petrauską tiesiog pranašiškai rašė: „Jo kūrinių spaudoje daugiau nekaip visų kitų drauge paėmus spausdintus Lietuvoje, tik deja, jo kūryba, būdama originalaus būdo, nesiplečia Lietuvoje ir tuo būdu yra beveik nežinoma apart operečių „Birutė“, „Consilium facultatis“ ir „Lietuvių milionierius“. <…> Jei šiandien Amerikos lietuviai turi chorų, chorų vedėjų, dainininkų, muzikos mėgėjų tai tik dėka M. Petrauskui, kurs, savo kūrybą platindamas, auklėjo ir mokino savo tautiečius.“ Anot J. Žilevičiaus – Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas ir M. Petrauskas yra pirmoji lietuvių muzikos triada, trys aukštąjį išsilavinimą turintys vyrai, dirbę skirtingose pasaulio vietose, iš kurių „gimė eilė išlavintų kūrėjų, kurie šiandien kultūringai tęsia pradėtą senųjų darbą“.
Teisingi žodžiai. Ir vis dėlto, muzikus reikia minėti per jų muziką – grojant ir dainuojant, o ne kalbant. O jeigu atrodo, kad tai – tik sena ir apdulkėjusi vaza, reikia paieškoti išmanių rankų, galinčių ją prikelti naujam gyvenimui. O rankų, galvų ir širdžių mes, dėkui Dievui, turime!