Zita Bružaitė. Dvi programos – vienas tikslas

Kolektyvas
„Ąžuolynas“

Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ nuo seno draugauja ir susitinka savo žanro renginiuose, tačiau praeitų metų rudenį buvo pasvajota ir apie naujas bendrystės formas, o netrukus sutarta inicijuoti programas pasikeičiant dirigentais. Mainų tikslas – ne tik bendradarbiauti, bet ir plėtoti profesionalių pučiamųjų orkestrų veiklą, originalias idėjas, juolab kad kitoks svečio dirigento mostas, darbas su orkestru visada naudingas ir kolektyvams, ir patiems programas rengiantiems dirigentams.

Pirmasis mainų koncertas įvyko kovo 15 d. pilnoje „Trimito“ koncertų salėje Vilniuje. Koncerto idėją ir programą trumpai pristatė „Trimito“ vadovas Antanas Kučinskas. Minėtas orkestras su kauniečių „Ąžuolyno“ dirigentu Giedriumi Vazniu parengė ir atliko programą „Kaleidoskopas. Nuo Samuelio Hazo iki Johno Williamso“.

Sudarydamas programą, maestro G. Vaznys įvardijo vieną iš siekių – su valstybiniu orkestru atlikti kuo daugiau originalių kompozicijų pučiamųjų orkestrui, kurias retai girdime koncertų salėse dėl sudėtingų techninių ir interpretacijos užduočių, kartais sudėtingiems simfoninės muzikos opusams prilygstančios trukmės. Koncertą pradėjus iškilminga ir sodraus skambesio Jameso Swearingeno „Celebration and Dance“, toliau programoje buvo rikiuojami dar septyni kūriniai: Samuelio Hazo „Ride“, Kevino Houbeno „Codon“, Jameso L. Hosay „Persis“, Erico Whitacre’o „Lux Aurumque“, Philipo Sparke’o „Kaleidoscope“, Johno Williamso (Hanso van der Heide’s aranžuotė) „Indiana Jones selection“, Josepho Hellmesbergerio (Tohru Takahashi aranžuotė) „Dance diabolique“. Šiame kaleidoskope ypač išskirčiau kelis kūrinius: trijų dalių, pačią ilgiausią, Houbeno kompoziciją „Codon“ ir Whitacre’o „Lux Aurumque“. Pirmasis kūrinys G. Vaznio pasirinktas neatsitiktinai. Su šiuo belgų kompozitoriaus opusu Kauno pučiamųjų orkestrą „Ąžuolynas“ 2017 m. dirigentas „atvedė“ iki pirmosios vietos XVII atvirajame Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate (profesionalių kolektyvų E kategorijoje). Beveik 20 minučių trukmės kūrinyje esama tokios įvairovės, kad vien juo būtų galima charakterizuoti orkestro, šiuo atveju „Trimito“, pajėgumą, struktūros pajautą ir dinamiką, atskirų instrumentų darną bei jų plastiškumą lėtuose epizoduose, virtuoziškų vietų tikslumą. Visa tai santūriai ir labai apgalvotai išgavo maestro G. Vaznys, kas ir lėmė interpretacinę bei emocinę kūrinio įtaigą.

Klausantis Whitacre’o „Lux Aurumque“ („Auksinė šviesa“) iškilo virtualaus choro projekcijų prisiminimai, kuriuos autorius įgyvendino dar 2009-aisiais. Dainuojantys pučiamųjų balsai buvo tarsi trumpalaikė, tačiau labai laukta tylios muzikos oazė, leidžianti pasimėgauti švelniai užliejančiais sąskambiais. Klausydama kūrinio atradau ir „Trimito“ salės, į kurią ėjau turėdama abejonių dėl akustikos, privalumų. Nors pavieniai tembrai kartais išnirdavo į paviršių iš bendros visumos, dažniausiai orkestrų grupės ar soliniai epizodai skambėjo homogeniškai, buvo girdimi dinaminiai ir artikuliacijos niuansai, kurie kiekviename kūrinyje perteikti pagal savo dvasią ir nuotaiką. Negalėčiau teigti, kad ši salė koncertams akustiniu požiūriu tobula, bet klausantis konkrečios programos „girdėjimai“, „negirdėjimai“ ar garso netolygumai nepatogumų nekėlė. Galbūt salės šeimininkai sumanys ją tobulinti ir šioje erdvėje susiformuos nauja tradicija. Tai praplėstų taip trūkstamų koncertinių erdvių sąrašą.

Atsakomasis renginys – koncertas „Velykų muzika“ – įvyko per Atvelykį, balandžio 28 d., Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune. Grojo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“. Programą sudarė ir jai dirigavo „Trimito“ vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis, o pavasariškus koncerto akcentus dar dekoravo soliniai inkliuzai. Anot U. Vaiginio, buvo pasirinkti šviesūs, pavasarišką atsinaujinimą ir tikėjimą simbolizuojantys kūriniai, kuriems bažnyčios skliautai trumpam tapo saulėtais namais. Neprailgusią muzikinę kelionę informatyviai ir šiltai pristatė Jurgis Kubilius – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentas, ne pirmą kartą talkinantis „Ąžuolynui“.Velykų muzikos“ programa prasidėjo iškilmingais ir skvarbiais Antonio Vivaldi mažaisiais trimitais (tromba piccola). Koncertą dviem trimitams atliko „Ąžuolyno“ muzikantai Vytautas Bložė ir Dainius Kanys. Duetas nuskambėjo itin šventiškai. Toliau baroką keitė renesansas, vėl barokas, romantizmas ir, galiausiai, muzikinė kelionė baigėsi kultiniu Leonardo Coheno „Halleluhjah“, kurią U. Vaiginis pavadino padėka klausytojams už jų aplodismentus.

Koncerto pagrindą sudarė sakralaus pobūdžio kūriniai, kaip antai Franzo Bieblo „Ave Maria“ (aranžuota Roberto Camerono), Johno Rutterio „I Will Sing With the Spirit“, Roberto Spittalo „Pacem“, Andrew Lloydo Weberio „Pie Jesu“. Be jau minėto Vivaldi, buvo atliktos dvi orkestrinės kompozicijos, kurias būtų galima pavadinti labiausiai nutolusiomis nuo sakralumo įvaizdžio. Tai Edwardo Griego „Morgenstimmung“ ir Johanno Sebastiano Bacho „Fugue à la Gigue“. Pastarąjį kūrinį dažniausiai girdime kaip polifoninės imitacinės technikos pavyzdį vargonams. Pučiamųjų instrumentų orkestrui skirta versija reikalauja ne tik išskirtinio ansambliškumo, bet ir „patogesnio“ akustinio girdėjimo. Todėl ši „šokinė fuga“, nors ir pasiteisino vidutinio bei lėto tempo kūrinių kontekste, stokojo grakštumo ir aiškumo.

Ypač skaidriai buvo atliktos dvi vokalinės kompozicijos – „I Will Sing With the Spirit“ ir „Pie Jesu“, jas padainavo Kauno ansamblio „Ainiai“ solistė Justina Tomkutė-Petraitienė (sopranas). Intonacijos tikslumas, lengvumas ir natūraliai plėtojamos trumpų motyvų linijos labai gražiai įsiliejo į Kristaus Prisikėlimo bazilikos erdvę. Tiesa, balso įgarsinimas čia vis dėlto turėtų būti minimalus, leidžiantis išgirsti natūralų tembrą ir neužgožti skaidrios orkestro faktūros.

Programą „Velykų muzika“ būtų galima pavadinti ir asociatyvia, nes daugelis jos kūrinių atliekami įvairiausiomis sudėtimis, skamba skirtingose erdvėse – tiek koncertų salėse, tiek bažnyčiose. Todėl klausydamas Weberio „Pie Jesu“ iš „Requiem“ jautiesi nevalingai persikėlęs į Saros Brightman interpretacijų (tiesa, atliktų pritariant simfoniniam orkestrui) prisiminimus, o per Bieblo „Ave Maria“ atsigamina britų vokalinio ansamblio „Voices 8“ įspūdis. Šis, „ikoninis, arba vieno hito stebuklas“ (Matthew Olmano apibūdinimas), koncerte pristatytas orkestrine versija, pateikė malonią staigmeną, nes kelis kūrinio fragmentus giedojo... „Ąžuolyno“ muzikantai. Klausantis „Ave Maria“ tiesiog buvo gera... Ir, žinoma, tokį pojūtį lėmė ne vien kūrinys, bet ir U. Vaiginio dialogas su orkestru. Tęsiant netikėtų sąskambių temą norėtųsi išskirti Michaelo Korbo bei Ulricho Roeverio (Jay Dawsono aranžuotė) „Highland Cathedral“, kurios škotišką prigimtį su dūdmaišiu pakeitė birbynė (solo partiją atliko ansamblio „Ainiai“ muzikantas Justinas Buta). Šis trijų minučių kūrinys sukėlė minčių apie universalų skambėjimą.

Neįtikėtinai daug spalvų suteikė dviejų pučiamųjų orkestrų ir su jais dirbusių dirigentų G. Vaznio ir U. Vaiginio koncertai. Tai tik pirmoji salvė bendroms ateities projekcijoms. Panašiomis emocijomis po koncerto „Velykų muzika“ dalijosi ir koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriuškevičius: „Mainų koncertai įvyko be skambių žodžių, didelių investicijų ar išankstinio planavimo. Ir čia svarbiausia, kad kartu ieškant nepramintų kelių atsiranda muzikinis alkis daryti kažką nauja. O tai, ką kartu padarėme, sujungėme du miestus, du kolektyvus, apibūdinu paprastais žodžiais – įvyko ir pavyko.“

 

Šaltinis:7md


Aktualijos

Paskutinio redagavimo data: 2019-10-04